Ø Kristijanas ir Marie-France des Pallieres vienos kelionės metu buvo sukrėsti, pamatę baisų skurdą Phnom Penh: būriai vaikų maitinosi atliekomis, vos atsikovodami jas iš žiurkių nagų, miegojo viešuose šiukšlynuose... Dabar jie darbuojasi, stengdamiesi ištraukti vaikus iš pragaro. Jų įkurtas centras „Dėl vienos vaiko šypsenos“ priėmė jau apie keturis šimtus vaikų.
Ø Štai Šantalė ir jos mažosios Evangelijos seserys nuskurdusį Port –au Prince priemestį pavertė Nazaretu.
Ø Palaiminimų bendruomenės broliai ir seserys Bamake nepailsdami su meile priima merginas, dėl bado dykumoje priverstas bėgti į miestus, kur jos iš karto patenka į rankas išnaudotojams ir verteivoms, taip pat ir prekeiviams žmonėmis. Bendruomenėje jos yra saugios, mokosi pačios užsidirbti pragyvenimui, gali augti kaip asmenys.
Ø Sibiro glūdumoje, Buriatijoje, gyvena sesuo Tereza (26 metų), Raudonosios armijos generolo dukra. Gulėdamas mirties patale, tėvas apstulbino visą savo ateistinę šeimą: „ Dievas turi užimti pirmąją vietą jūsų gyvenime“ ir parodė paslėptą Tėve mūsų maldą... Ji iš tiesų suteikė Dievui pirmąją vietą – tapo domininkone. Rūpinasi gatvės vaikais, gyvenančiais šildymo sistemos kanaluose, nes jų nepriima jokios ligoninės... Jiems ji yra saulės spindulėlis.
Ø Tėvas Anthonis kartu su asociacijos Ashalayam jaunuoliais Kalkutoje nuo pragariško gyvenimo gelbsti gatvės vaikus: suteikia jiems saugumą, moko, bando sugrąžinti į visuomenę, kitaip tariant, juos grąžina į gyvenimą. Viso to kaina – neįkainojamas atsidavimas.
Ø Tėvas Pjeras Ceyrac eina vis toliau meilės keliu. Madrase jis subūrė keturiasdešimt tūkstančių vaikų. Jis sako: „ Jiems reikia vienintelios dalyko – meilės. Kai vaikas žino, kad yra mylimas, jis išgelbėtas. O jie žino, kad jū niekuomet neapleisiu.“
Ø Gailestingumo Motinos šeimos pasninkauja ir maldauja moterų, kad jos nedarytų aborto. Jos taip pat įsipareigoja įvaikinti kūdikį, jeigu jam gimus vargšė mama nenori ar negali jo auginti. Šimtai šeimų patiria džiaugsmą, priėmusios išgelbėtą mažutėlį!
NEĮVEIKIAMAS BARJERAS
Tavo brolis – tai tu! Kokia bedugnė! Bet Jėzus mums parodo naują prarajos gylio matą. Jis sulaukia paskutinio vakaro ir tada įspūdingai paveikia savo mokinius. Tai vienintelė proga. Apaštalai vis tiek nesupranta, bet atėjus laikui Dvasia panardins juos į Jėzaus mintį. Tą vakarą Jis nebeprimena: Mylėk savo artimą kaip savo tikrąjį „aš“, tik paskandina juos viską pranokstančioje tikrovėje. Vienu mostu baigia pirmosios Sandaros pradėtą trajektojiją. „Mylėkite vieni kitus“. Na, gerai, juk ir taip aišku. Kiek banaloka, nors ir daug reikalauja. Bet kaip mylėti? Štai klausimas! Pasverdamas kiekvieną žodį ir virpėdamas Jis rizikuoja: mylėkite kaip...Kaip kas? „Kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13,34; 15, 12).
Kliedesiai! Tai nežmoniška: juk Jis yra Dievas, o aš - ne! Be to, kaip jis mane myli? Ištverdamas, tikriau – aukodamas, žiaurius kankinimus ir gėdingiausią žmogžudystę? Ir aš turėčiau mylėti iki tokio lygio? Jėzus užtikrina vienu iškvepimu: „Nėra didesnės meilės kaip atiduoti savo gyvybė už tuos, kuriuos myli“. Jis nedrįsta pridėti - už savo priešus, bet taip padaro. Kur užstringa žodžiai, ten kalba veiksmai. Ir užbaigia: aš jus mylėjau, taigi ir... tave! Netgi jei buvai...mano priešas?
Dabar jau žinau, kaip man gyventi, jeigu noriu Juo sekti: augti meile tiems, kuriuos Jis man patikėjo, būti pasiruošus atiduoti savo gyvybę, išlieti kraują už juos, už kiekvieną iš jų. Ne mažaiu. Taip, kaip Jis, Jėzus.
Iš Daniel-Ange knygos "Broliška meilė, kuri teikia gyvenimą"
Kryžiaus kelias
nuotr. Rūtos Mažunaitytės
Kovo 23 dieną, šeštadienį, Prisikėlimo jaunimas “Sekmadienis” kartu su šilainių jaunimu ėjo kryžiaus kelią nuo Mažosios Prisikėlimo Bažnytėlės iki Didžiosios Prisikėlimo bažnyčios. Kryžiaus kelią inicijavo kun. A. Lyris, Priskėlimo jaunimas “Sekmadienis” ir Šilainių parapijos jaunimas.
Tiesa, mūsų suorganizuotas Kryžiaus kelias nebuvo gausus, labai ištaigingas ar traukiantis didelį dėmesį. Ne, buvo priešingai. Gatvė buvo pašalinė, einanti pro Jablonskio gimnaziją, o ir mūsų te buvo dvylika, tiek pat kiek Jėzus turėjo mokinių. 20.30val. mes pajudėjome nuo Mažosios bažnytėlės nusiteikdami kartu apmąstyti Jėzaus kentėjimų kelią ir nors mūsų buvo nedaug, bet Dievo veikimas buvo.
Įsimintiniausia Kryžiaus kelio dalis buvo, kai per 10 – ąją stotį privažiavo jaunų vaikinų mašina, kuri sustojo šalia mūsų. Turbūt ne man vienai iš Kryžiaus kelio dalyvių buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis, kad tie jaunuoliai iš mūsų nori pasišaipyti, išsijuokti ir mus pažeminti, bet atsitiko priešingai nei galvojau. Mašinos variklis nutilo, juoko ir pašaipų nesigirdėjo tik kun. Audriaus ir vieno jaunuolio balsai, kalbantys apie Dievo Žmogaus kančią. Pabaigus stoties apmąstymui judėjom toliau, o mašina užsikūrė ir nuvažiavo. Atrodo tai nieko ypatinga, bet buvo nuostabu jausti, kad Dievo kančios slėpinio bent mažytė dalis pasiekė kitą žmogų. Šiuo atsitikimu mūsų paprastas, mažas Kryžiaus kelelis greitai pasibaigė iš lėto apmąstant likusias stotis.
Pasibaigus Kryžiaus keliui skubėjome į jaunimo kambarį šildytis, gerti karštos arbatos ir pažiūrėti du kun. Audriaus atsineštus, nuostabius filmus. Vienas filmas labai tinkantis krepšinio mėgėjams, kuris vadinosi “Krepšinis ir krepšininkų liudijimai apie tikėjimą”, o kitas apie draugystę stipresnę nei mirtis “Vaistai”. Pirmasis filmas leido suprasti, kad “sėkmė yra Dievo valia ir paklusnumas jo valiai” ir labai įkvėpė daryti gerus darbus savo artimiesiems, miestui, tėvynei kartu su Jėzaus pagalba kasdieniniame gyvenime. Antrasis filmas prikaustė prie ekranų savo paprasta istorija apie AIDS sergantį vaiką ir kaimynų berniuką, kurie regis visiškai skirtingi tampa neišskiriamais draugais ir priverčia dar kartą apmąstyti Jėzaus pagrindinį meilės įsakymą “Mylėkite savo artimą kaip save patį”.
Kryžiaus kelią ir filmų žiūrėjimą užbaigėme maldomis ir Taize giesmėmis, prisimindami savo artimuosius, parapijos tikinčiuosius, apleistuosius, ligonius, alkstančius ir trokštančius, o svarbiausia ėjome miegoti įsitikine, kad JĖZUS MUS VISUS LABAI MYLI