Arabų poetas Kahlilis Gibranas tai pat rašo apie šią aistringą meilę, kurią Marija Magdalietė jautė Jėzui:
Jis pažvelgė į mane ir tarė: Ramybė tau, Miriam. Kai jis į mane kreipė savo balsą, gyvenimas prabilo į mirtį. Nes žinok, mano drauge, aš buvau mirusi. Buvau moteris, atsiskyrusi nuo savo sielos. Gyvenau atsiskyrusi nuo savojo ,,Aš", kurį dabar regi priešais save. Priklausiau visiems vyrams ir kartu nė vienam. Vadino mane paleistuve ir moterimi, apsėsta septynių demonų. Buvau prakeikinėjama ir geidžiama. Tačiau kai jis ryto aušros žvilgsniu pažvelgė į manąsias akis, nušvito visos mano nakties žvaigždės ir aš tapau Miriam, paprasčiausiai Miriam, moterimi, kuri pasauliui buvo prapuolusi, kuri jį pažino ir kuri vėl save atrado naujoje žemėje.
Aš tariau jam: ateik į mano namus ir pasidalink su manimi duona ir vynu! Jis paklausė: Kodėl kvieti mane būti tavo svečiu? Bet aš jo tik prašiau: Ateik į mano namus!
Viskas, kas buvo manyje iš dangaus ir žemės, šaukėsi jo. Jis pažvelgė į mane ir jo akių vidudienis ilsėjosi ant manęs. Jis kalbėjo: Tu, Miriam, turi daug meilužių, tačiau tik aš vienas tave myliu. Kiti vyrai tave mylėdami ieško savęs. Aš tave myliu dėl tavęs. Kiti tavyje mato grožį, kuris praeis greičiau nei jų metai. O aš tavyje matau grožį, kuris niekuomet nenuvys. Net sulaukus savo metų rudens tau nereikės bijoti pažvelgti į veidrodį, nes tavo grožis nebus paniekintas. Aš vienintelis myliu, kas tavyje yra ir kas yra nematoma.
Jis pažvelgė į mane ir tarė šypsodamasis: Visi vyrai myli dėl saves. Tačiau aš tave myliu dėl tavęs. Ir pasišalino. Tačiau nė vienas vyras dar nėra taip žengęs kaip jis. Ar tai buvo ryto dvelksmas, gimęs mano sode ir traukęs Rytų link, o gal tai buvo audra, sukrėtusi viską lyg pagrindų. Aš nežinau. Bet tądien saulėtekis Jo akyse nukovė drakoną, tūnojusį manyje. Tapau moterimi, tapau Miriam, Miriam iš Magdalos.