Vienu momentu, gal prieš kokius du metus pradėjau aktyviau domėtis psichologija ir skaityti protingų žmonių parašytas knygas, pvz: „Kaip pasiekti sėkmę gyvenime ir darbe“ arba „ Raktas į sėkmę“. Skaitau tokias knygas ir dabar, be jų dar šiek tiek sunkiau virškinamą psichologiją ir dvasines knygas. Viena citata ypač man užstrigo: „ Lyderius įkvepia viršukalnės, tačiau subrandina juos slėniai“ – Filipas Eversonas.
Ši, Filipo Eversono, citata apie viršukalnes ir lyderius yra įrašyta į mano „gyvenimo receptų“ užrašų knygutę. Dažnai susiduriant su problema, žvilgteliu į šią citatą, o šį, šaltą, lietingą ir niūroką kovo sekmadienį ją supratau kiek kitaip, tikėjimo kampu.
Mūsų vadovė, ses.Donata, mums skaitė Šventąjį Raštą bei dėkojo Dievui už tai ką turi, ką turėjo. Už viską. Jos taip beklausant, žvilgsniu glostant kryžių, žvakių liepsneles sau galvojau: „kaip nuostabu, kad mano viršukalnė yra Jėzus“. Tada taip staigiai prisiminiau savo pamėgtą citatą, tik nušvitusią jau visai kitom spalvom.
Dabar šią citatą konvertuoju kiek kitaip: „ Lyderius įkvepia Dievas, o subrandina juos gyvenimas“, nes mano gyvenime vieninteliu tikslu ir įkvėpimu tampa Jėzus, kuris mane išmetė į tokį, kartais visai mielą, o kartais labai nemėgstamą, spalvingą pasaulį, suaugti ir siekti šventumo. Dievas – tai ta viršukalnė, kuria gėrimės, kurią norime pasiekti, kuri įkvepia mus tolesniam ėjimui, kuri sako mums „jau nebetoli, dar šiek tiek ir pasieksi“. Jėzus, tai ta viršukalnė, kuri guodžia kiekvieną keliautoją jo asmeninėje kelionėje sunkiuose ir kartais itin slidžiuose slėniuose.
Ar nepastebėjai, kad gyvenimas sunkus, bet kaskart pažvelgęs į Jėzų, susitikęs Jį savo slaptoje, jautiesi ramesnis ir tvirtesnis? Vien žvilgsnis į Jėzų mus gali įkvėpti kovoti, lipti aukštyn, kartkartėm paslysti, bet ir vėl greitai kabintis į uolą, dedant naują žingsnį aukštyn. Mano manymu toks, mano kaip tikinčio žmogaus, gyvenimas. Jis gyvas tik žiūrint į viršukalnę ir kas kart vis karščiau norint ją pasiekti.
Trumpai grįšiu prie slėnių. Kodėl mes turime šlaistytis slėniais? Kodėl Jėzus žmogaus tiesiog neužkelia pas save? Pamiklinus savo galvą, žiūrint į žmogų, kurį myliu, bet mane nuolat pykdo, supratau jog turiu suaugti, subręsti meilėj, ir to niekur kitur neįmanoma išmokti kaip savo pačių kasdienybėje. Išmintingas Dievas mums sukūrė įdomią mokyklą – gyvenimą, kuriame mes išmokstame visko: ir gero, ir blogo. Ir tik gyvenime mes galime pasirinkti savo profesiją: būti geru žmogumi arba blogu žmogumi. Viso šito ir dar daugiau mes galime patirti bebraidžiojant slėniais, vis ieškant geresnio kelio į viršukalnę.